Interviu su Andre Pabarčiūte savaitraščiui "Vilniaus diena"

Agnės Klimčiauskaitės interviu savaitraščiui "Vilniaus Diena" su Andre Pabarčiūte. "Ekspertė: pažadinus seksualumą, moteris pajunta savo gyvybingumą."

"Vyro ir moters prigimtis, kasdieniai porų iššūkiai ir laimės formulės. Apie tai ir daug daugiau atvirauja Andrė Pabarčiūtė, viena iš Moters magijos mokyklos įkūrėjų.

Receptų, kaip suvilioti svajonių vyrų, ką daryti, kad vyrai prarastų amą vos tau įžengus pro duris, kaip veikti, kad vyro nereiktų nė ieškoti – pats pas tave ateitų, kaip nusitempti jį prie altoriaus, kaip tapti tobula 3 M – moterimi, motina ir meiluže, kokius triukus naudoti miegamajame, kad vyras į kitas nesidairytų, geradariai žarsto apsčiai ir plačiai.

Tačiau tokios gudrybės Moters magijos mokyklos nedėstomos. Savąją misiją jos įkūrėjai apibrėžia kaip gyvenimo būdo filosofiją, teigiančią, kad moteris gali susikurti įdomų, gražų, laimingą gyvenimą, kuris atskleidžia jos tikrąją prigimtį ir yra jai absoliučiai natūralus bei atspindintis jos tikruosius norus.
"Moters magija – ne burtai, ne raganavimas, o jėga, kuri slypi joje, jos prigimtyje, kuri pažinta ir atskleista padeda kurti stebuklus aplink, kuri keičia, įkvepia, džiugina", – interviu "Vilniaus dienai" sakė A.Pabarčiūtė.

– Kas yra Moters magijos mokykla?

– Tai yra trejų metų mokykla, kurioje moterys mokosi pažinti ir atskleisti savo prigimtį, kur išmoksta kurti santykius su mylimais žmonėmis, intymų gyvenimą remdamosi savo prigimtimi. Mokyklą įkūrėme prieš 7 metus kartu su Rimvydu Židžiūnu. Jos programą sudaro teorinė dalis, praktiniai užsiėmimai, meditacijos, ir tai skirta moterims, kurios nori iš gyvenimo daugiau, nori justi gyvenančios, nori matyti daugiau jo spalvų.

– Kokiais gražesnio gyvenimo praktiniais mokymais užsiimate?

– Tai meditacijos, šokis, psichologiniai, psichoterapiniai pratimai ir t. t. Pirmųjų mokslo metų tema – moters prigimties atskleidimas, t. y. atskleidimas talentų, kuriuos turi visos moterys. Prigimtis pažadinama per tris jėgos vietas. Pirmoji jų susijusi su moters kūnu – gimda, kuri skirta ne tik vaikams išnešioti, bet yra ir nepaprastai stiprus energijos šaltinis. Šabloniškai mąstant, moteris yra silpnoji lytis, žinoma, šis požiūris šiandien labai pasikeitęs – moteris tvirta, dirbanti, kovojanti, siekianti. Tačiau jos stiprybė yra ne šis veržlumas – ją slepia prigimtis. Moteris turi dovaną gimdyti ir jausti galingus energijos resursus. Išmokusi juos suvaldyti, moteris niekada nepritrūks energijos.

Antra moters jėgos vieta – širdis. Žinoma, vyrai irgi turi širdį, jie moka mylėti, užjausti, bet moters gebėjimas mylėti – fantastiškas. Kartais moterys sako, kad iš vyrų joms trūksta meilės, reikalauja iš jų romantikos, jausmingumo, o problema ta, kad jos nepažįsta savo prigimties ir nesupranta, jog pačios yra talentingesnės sukurti romantiką, santykių atvirumą.

Trečiasis energijos šaltinis – intuicija. Aš pati jau 7 metus gyvenu ja vadovaudamasi. Tai nereiškia, kad intuicija nugali racionalų protą, tampi naivi, neadekvati, tačiau įsiklausydama į ją, kai sprendi esminius klausimus, gerokai palengvini sau gyvenimą.
– Ko mokote kitais metais?
– Antrųjų metų tema – erotika. Tretieji metai – vyrų ir moterų santykiai, vyrų jėgos vietų, tarpusavio darnos pažinimas.

– Ką moterys gauna baigusios šią mokyklą?

– Trejų metų rezultatas – moteris, kuri išmano savo moteriškąją prigimtį bei vyriškąjį pradą savyje ir geba juos subalansuoti. T. y. kai reikia, moteris gali būti kryptinga, siekianti, kūrybiška, racionali, logiška ir, kai reikia, absoliučiai naudotis savo intuicija, būti jausminga, kurti grožį. Mokymosi tikslas – moteriškumą suvokti ne kaip fizinę išraišką: per išvaizdą, stilių ir pan., o pažadinti vidinį moteriškumą.

Rezultatas – ir akivaizdus atjaunėjimas, noras gyventi, veikti, kurti. Mano pačios mokytojoms buvo ir per 50 metų, bet tokių jaunatviškų, energingų, seksualių moterų nebuvau anksčiau sutikusi. Prieš jas jausdavausi tikra senutė.

– Galima sakyti, kad moterys mokosi būti moterimis?

– Galima, bet tiksliau būtų sakyti, kad moteris grįžta į natūralumą, į save. Įdomiausia tai, jog pradėjusios pažinti savo prigimtį moterys nuoširdžiai nustemba – juk žinojau, kad turiu vieną ar kitą gebėjimą, bet nekreipiau dėmesio. Nėra taip, kad mokome ko nors nenatūralaus, ko nors, ko moterys neturėjo, – tik mokome atrasti tai, kas jau duota. Nežinau nė vieno atvejo, kad po trejų metų nebūtų buvę teigiamų pokyčių. Tai nereiškia, kad po tokio laikotarpio turėsi gražų namą, nuostabų vyrą, gimdysi vaiką ir būsi tobulų formų. Šie kursai skirti gyvenimo kokybei. Tai reiškia, kad moteris ima branginti save, gerbti save ir savo artimus žmones, kurti laimingą gyvenimą.

- Kuo paremtas jūsų mokymosi ciklas? Ir kaip jūs susidomėjote moteriškąja prigimtimi, meditacijomis?

– Mokykla "pastatyta" ant mūsų asmeninės patirties. Rimvydas tobulėjimo keliu eina jau 19 metų, aš – 12, be to, pati esu jo mokinė – atėjau mokytis emocinio intelekto. Vėliau pradėjome kartu važinėti po pasaulį, nuo mokymų Indijoje, kinų dao tantrų technikų iki atskirų žmonių sukurtų metodikų.

Kai buvau maža, gal devynerių, patyriau mistinių išgyvenimų, mane traukė fantastinės knygos, traukė ezoterika. Ėmiau vis daugiau skaityti, domėtis. Mano mama gana filosofiška, su polėkiu, mane gražiai supažindino su gamta, kūrė terpę sielai atsiskleisti. Sakau, kad ji ir buvo mano pirmoji dvasinė mokytoja. Kai buvau 14-os, sutikau mokytoją – jis supažindino su energijos praktikomis.

– Tikite reinkarnacijomis, karma?

– Ne tikiu, o pati patyriau tai, kas buvo atsakymas į klausimą, ar yra tie praeiti gyvenimai. Tai nėra mistika – jau vien internete apstu informacijos apie regresinę hipnozę, per kurią žmonės papasakoja tikslių detalių apie buvusius gyvenimus.

– Ar jūsų mokymai turi religinį atspalvį?

– Ne. Meditacija nėra religija, tikėjimas, tai elementari praktika, padedanti žmogui valdyti savo mintis, jausmus.

– Kas kaltas, kad moterys praranda savo moteriškumą ir joms reikia vėl jį žadinti?

– Nesu linkusi ieškoti kaltų. Aplinka nėra kaltininkė, bet ji daug lemia. O noras žadinti moteriškumą kyla savyje – tiesiog pajunti, kad nori daugiau, nei turi dabar, kad esi daugiau, nei esi dabar, esi daugiau nei darbas, namai, vaikai, išvaizda. Džiugu, kad vis dažniau einama link domėjimosi savimi.

– Kur moteriai dėti pažadintos energijos ir seksualumo perteklių?

– Susikurti tokį gyvenimą, kuriame jaustumeisi laiminga. Beje, ne kartą man skambino, rašė vyrai, dėkojantys, kad jų moterys pagaliau pražydo, į namus sugrįžo šventė. Tai nereiškia, kad pažadinus seksualumą moteris tampa nimfomane, tiesiog ji pajunta savo gyvybingumą, kurį gali nukreipti ten, kur norisi: į kūrybą, į seksualinio gyvenimo gerinimą, į šeimos santykių tvirtinimą, į karjerą.

– Moteriškumas ne tik skirtinguose kraštuose, bet ir skirtingų žmonių suprantamas kitaip. Kokias bendras moteriškumo sąvokos tendencijas pastebite važinėdama po kitas šalis?

– Man teko daug bendrauti su įvairių tautų žmonėmis – nuo Indijos iki Skandinavijos – ir galiu pasakyti, kad moteriškumo tendencijos visur tokios pačios, tik skirtingai atrodo. Moteris visur moteris, gebėjimą suteikti gyvybę, meilės ir intuicijos dovaną turi visos moterys, kad ir kokiame pasaulio krašte gyventų. Tik kultūrinė terpė apriboja tam tikrus dalykus. Visgi dauguma moterų savo moteriškumą identifikuoja su išvaizda, ar būtų Tailande, ar Lietuvoje, ar Vokietijoje. Ir labai apsigauna – juk jei nesi "kosmopolitaninė" gražuolė, gali imti jaustis nepatraukli, o jei nepatraukli, vadinasi, ir neseksuali, jei neseksuali – nusivylusi. Tokia klaidinga grandinė matyti visur. Deja, taip lyg siekdama būti identifikuota su daiktu, – gražiu ar ne, – moteris kenčia.

Prisimenu gerą pavyzdį – vienas žavingas vyras, kuriam netrūksta gerbėjų, manęs paklausė: kodėl tos vadinamosios gražiausios moterys, atitinkančios standartus, šabloninės pupytės, yra tokios piktos? Ir taip taikliai nupasakojo jų būseną, kai moterys stengiasi išspausti iš savęs vadinamąjį idealą, nukreipia visą energiją į išvaizdą ir dėl to gyvena su nuolatine įtampa. Tai matyti veide, o vyrui atrodo pykčio signalas. Gal iš tiesų tokia moteris visai nėra pikta, tik jai tiek daug kainuoja energijos išlaikyti savo išorinį grožį, kad jos nebelieka niekam kitam. Problema kyla, kai moteris susikoncentruoja tik į išvaizdą manydama, kad dėl jos bus laiminga, jos labiau norės vyrai, labiau seksis darbe.

– Bet juk įprasta manyti, kad grožis padeda atverti duris. Ar taip nėra?

– Tik tada, kai nereikia profesionalumo. Aptarnavimo, šou sritis – taip, laukia grožio, bet profesionalų pasaulyje grožis negelbsti. O kad būdama graži sulauksi daugiau vyrų dėmesio, gali būti net neigiamas dalykas. Vyrai mato tave, nori tavęs kaip seksualinio objekto, bet kiekvienai moteriai norisi meilės, jos vertinimo. Reikia pridurti, kad visos moterys gražios, tik grožio standartai kinta – kas buvo gražu Renesanso laikais, tas šiandien nesuprantama ir atvirkščiai.

– Moterys vyrams dažnai priekaištauja dėl romantikos, dėmesio stokos. Ar tai prieštarauja jų prigimčiai?

– Žinoma, kad vyras sugeba sukurti romantiką, bet jis tam neturi energijos pertekliaus, kurį turi moteris, – jis gali tai daryti tam tikrą laiko tarpą, bet paskui pavargsta. Vyro širdis – imli, moters – duodanti. Juk net žiūrint fiziologiškai moteris ties širdimi turi perteklių. Krūtinė – moters meilės, ne seksualumo simbolis. Jei moteris myli, ji nepavargsta, geba girdėti kitą žmogų širdimi, kurti santykius. Pažindama tokią savo jėgą ir ja naudodamasi moteris laimi kur kas daugiau nei pasyviai laukdama tos meilės iš vyro.

– Ar negali būti taip, kad pažadinusi savo moteriškumą, pradėjusi gyventi, žydėti moteris savo asmeninį gyvenimą visai nespalvotai regi – pagaliau pamato, jog šalia jos esantis vyras – kelmas ir kliuvinys jos laimei?

– Taip gali pasirodyti. Mūsų pasąmonėje gyvas požiūris, kad dėl mūsų nesėkmių kaltas kas nors kitas, dėl to norisi apkaltinti ką nors, įžvelgti problemų kituose, pvz., vyras netobulėja, niekuo nesidomi ir t. t., giminaičiai nepalaiko, konfliktuoja. Bet savo gyvenimo sėkmių ir nesėkmių priežastis esi tik pats. Kitų žmonių pakeisti negali, gali tik pats pasikeisti, atsiverti, būti toks, koks esi, – be melo, primestų įpročių. Kai keitiesi pats, pamažu pradeda keistis ir kiti. Žiūrėk, stebėdamas tave, ir tas "kelmas" užsinori pajudėti, kuo nors pasidomėti, paskaityti, labiau tave vertinti.

– O jei vyras taip ir lieka sėdėti su alaus bokalu, pulteliu, ir moteris supranta, kad nei meilės, nei pagarbos vieno kitam nebeliko?

– Gali būti ir taip. Ir suvokti tai nėra blogai. Svarbu suprasti, kad stabdis ir kupra yra ne kitas žmogus, o pats sau esi. Jei save įkalini tokiuose beviltiškuose santykiuose, tai kas kaltas?
Mūsų mokykloje moterys sužino daug praktikų, kaip pagerinti santykius su vyru. Kaskart sakau, kad išbandytų viską, kas įmanoma, su savo mylimuoju, ir jei jis vis tiek liks skeptiškas, šaltas, abejingas, tada tikrai verta pasvarstyti apie kitokį gyvenimą ir nekankinti vienam kito. Ne paslaptis, kad kai kada žmonės gyvena kartu be jausmų, tik todėl, kad tai dėl vienokių ar kitokių priežasčių apsimoka. Bet ar tai laimė?
Laimė yra suvokti, kad gali būti kitaip. Gyvenime yra tokie dėsniai – ką pasėsi, tą ir pjausi, ką įdėsi, tą turėsi. Skyrybos yra paskutinis taškas ir prieš jį padedant būtina padaryti viską dėl santykių. O jei pastangos vis tiek atsimuša į sieną, vadinasi, santykių jau seniai nebelikę, tad, matyt, abiem palengvės nutraukus tokią sąjungą. Tačiau pati mačiau ne vieną atvejį, kai moterys ne kartą galvodavo apie skyrybas, tačiau dėl didelių pastangų santykiai su vyru atgimdavo.

– Tradiciniu požiūriu vyrui skirta medžioklė, moteriai – krosnis. Tačiau šiandien pastebimas apsikeitimas vaidmenis, jų suniveliavimas, darbų nebeskirstymas į vyrų ir moterų. Ar tai jau kvepia disharmonija?

– Moteris visuomet labiau būdavo atsakinga už vaikus, namus, maistą, jaukumą, o vyras – už mamuto parnešimą, gyvybės apsaugojimą. Vyrui natūralu ir lengva kovoti, ginti, statyti. Moteris pavargtų, jei tai nuolat darytų, ji persitempia, pervargsta. O pervargęs vyras netgi atrodo žavingas. Moteriai darbe svarbu gyvybė – ar tai būtų darbas su žmonėmis, ar gėlės, ar vaikai, ar gamta. Jei sups tik skaičiai, kompiuteriai, ji išdžius.

Tikslumo reikalaujančios profesijos nėra blogai, svarbiausia, kad moteris rastų gyvybingą atsvarą asmeniniame gyvenime, pomėgiuose. Galiu pasakyti, kad pati kažkada nemėgau tvarkyti namų, gaminti maisto – man tai buvo katastrofa, bet ilgainiui pamėgau. Netrykštu meile, netvarkau visko be sustojimo, bet radau būdą, kaip tam panaudoti savo energijos perteklių.

– Išduokite paslaptį, kaip pamėgti buities darbus?

– Mokykloje pasitelkiame įvairias energines technikas, kurių neįmanoma papasakoti žodžiais. O kalbant paprastais pavyzdžiais, pirmas žingsnis – suvokti, kad neprivalai to daryti, tai nėra prievarta ir pareiga. Kai moteris galvoja, kad turi padaryti tą ir aną, jaučia nuolatinį stresą ir buities darbas tikrai netaps malonumu. Užsiimti buities darbais turi tada, kai norisi, kai turi tam nuotaikos. Pasidaryk grafiką ne pagal žodį "reikia", o pagal žodį "noriu". Tegu geriau namai pabūna dvi dienas netvarkyti, o tada juos sutvarkysi su ūpu. Gali užsileisti įkvepiančią muziką, pakvepinti namus eteriniais aliejais ar smilkalais, užsidegti žvakių – kitaip sakant, padėti sau.

– O jei noras tvarkytis atsiranda ne po poros dienų, bet po poros mėnesių? Arba išvis neatsiranda?

– Pauzė tikrai netruks poros mėnesių. Netvarka veikia moters savijautą – kai namai apleisti, ji jaučiasi negatyviai, ne tik dėl kaltės jausmo, bet apskritai dėl destruktyvios aplinkos. Atsiras noras ją pakeisti.

– Ar vyrui pagal prigimtį nepriklauso tvarkyti namų, plauti, šveisti, gaminti valgyti, prižiūrėti vaikus?

– Nei priklauso, nei nepriklauso. Pirmiausia reikia pakalbėti, kuriuos darbus vienam ir kitam lengviau atlikti. Gal vyrui labiau patinka gaminti valgyti, o moteriai – tvarkyti namus, gal moteriai lengviau plauti grindis, o vyrui – indus. Jei buitis tampa tik moters reikalu, priežastis gali būti elementarus nesikalbėjimas, neieškojimas sutarimo. Ir jei moteris jaučiasi auka, daro viską, ką liepia vyras, yra akivaizdi netvarka santykiuose. Kartais išeitis gali būti namų tvarkytoja, mamai ištrūkti iš rutinos padeda ir auklė. Jei moteris nuolat susierzinusi, nervinga, įspausta į kampą, kokybiškų santykių su vyru ir vaikais kurti nesugeba. Į tokią nedidelę pagalbą verta investuoti.

– Ką daryti, jei moteriai tenka atlikti visus buities darbus, prižiūrėti vaikus, o vyras savo pareiga laiko tik parnešamą algą?

– Jei moteris nedirba, augina vaikus, rūpinasi namais, ji irgi turi suprasti savo vyrą. Juk vyras taip pat dirba visą dieną, grįžta pavargęs, nukovęs tą "mamutą" parnešė namo. Jei moteris tikėsis, kad vyras ir dirbs, ir grįžęs užsiims vaikais, krykštaus iš laimės, bus mielas, malonus, nepavargęs, rodys dėmesį, tai pati jaus įtampą ir ją kels vyrui. O jei šeimoje abu dirba, augina vaikus, yra išmintinga šnekėti, kaip pasidalyti darbus, kad visiems būtų geriau gyventi. Tačiau neretai pastebiu, kad jei buitį "veža" viena moteris, tai dėl to, kad pati susikuria tokią situaciją, o ne verčiama vyro. Nedirbanti moteris lyg ir jaučia, kad neturi teisės tam prieštarauti, dirbanti moteris psichologiškai jaučiasi tvirtesnė, bet jos apsigaubia vidine iliuzija, kad be jų darbų niekas nepadarys. Gražiai paprašytas, įkvėptas vyras gali mielai norėti pasidalyti darbais, tik moteris taip nemano. Žinoma, kalbu apie poras, kuriose vyrauja abipusė meilė ir pagarba.

– Susidaro įspūdis, kad dėl poros, šeimos gerovės, laimės labiau turi stengtis moteris. Ar taip ir yra?

– Jokiu būdu ne. Poros laimė ir darna priklauso nuo abiejų pastangų. Kai kitiems keli reikalavimus, turi lūkesčių, anksčiau ar vėliau nusivili. Paprasčiau yra žvelgti kitaip – kad pats gali sukurti, pasistengti dėl kito nelaukdamas. Bet jei beviltiška situacija, kai vienas stengiasi, o kitas ciniškai tai vertina, tęsiasi apie porą metų, tai kam tokius santykius tęsti.

– Akcentuojate moters gebėjimą gimdyti. Ar tai reiškia, kad moteris, neturinti gimdos ar negalinti turėti vaikų, yra nemoteriška?

– Tai netiesa. Visų moterų kūne gimdos srityje yra energijos vieta, dėl gimdos nebūties ar vaikų negimdymo moteriškumas nenukenčia.

– Ar moteriškumas ir sprendimas neturėti vaikų dera?

– Pati pažįstu nemažai moterų, kurios yra priėmusios tokį sprendimą. Tačiau jos supranta tai, kad gimdyti, suteikti gyvybę yra natūrali moters prigimtis. Visgi reikia žiūrėti plačiau – moteris gali neturėti vaiko, bet, kad būtų laiminga, vis tiek ką nors turės pagimdyti savo gyvenime – ar tai būtų kūrybiškas darbas, ar gražūs santykiai, ar harmoninga aplinka. Pažįstu beveik 60-ies moterį, kuri važinėja po pasaulį ir rengia mokymus. Ji prisipažino jaunystėje pajutusi, kad nenori turėti savų vaikų, kad jos misija – kitokia, ir šiandien džiaugiasi turėdama daugybę dvasinių vaikų. Ji išties yra labai moteriška ir motiniška.

– Feministėms dažnai priekaištaujama dėl moteriškumo stokos ir vyriškėjimo – nuo išvaizdos iki elgsenos. Trumpi plaukai, kostiumas, kelnės, sėkminga karjera, veiklumas moteriškumo varžybose pralaimi ilgiems plaukams, romantiškoms suknelėms, vaikams, namams, sodui ir pan. Kaip į tai žvelgiate jūs?

– Žmonėms įprasta mąstyti šablonais. Užsispyrusi, karjeristė, valdinga, kryptinga moteris irgi yra moteriška, tik gal ji labiau remiasi savo vyriškąja prigimties dalimi, todėl vyrams tai gali pasirodyti nemoteriška. Feministės nuveikė ir veikia nuostabų darbą dėl moterų. Tačiau kova asocijuojasi su agresija, ir vyrai tai traktuoja kaip vyriškumo ženklą. Jei moteris visą savo gyvenimą remia kova, tai gali išties ją atskirti nuo moteriškumo.
Moteriškumas – ne kova, o kooperacija. Tačiau yra tiesiog aktyvių moterų, kurios nori siekti, lipti į kalną, – tokia jėga irgi yra moteriškumas. Moteriškumas gyvas tol, kol moters veiklumas neperauga į poziciją "aš galiu viską pati, man nereikia jokių vyrų". Juk jei žmogus laimingas, jis yra taikus, o ne kovojantis.

– Švelnumu ir gudrumu vargiai pavyktų kovoti už moterų teises, ar ne?

– Taip. Ir moterys gali save atrasti, tik ne tradiciškai suvokiamoje kovoje, o gynyboje – moterų, gyvūnų, vaikų teisių. Reikia ieškoti, kas tinka tau pačiai, ir jei esi laiminga tokioje veikloje, puiku.

– Kaip atlaikyti visuomenės spaudimą, jei pasiryžai gyventi su vyru be santuokos, neturėti vaikų, gyventi viena su penkiais katinais, siekti save įprasminti darbais, kūryba, keliauti užuot gyvenusi sėsliai?

– Pirmiausia vertėtų užduoti sau klausimą – ar gyveni dėl kitų nuomonės, ar dėl savęs, ar gyveni kitų gyvenimą, ar kuri savąjį? Juk yra daug neištekėjusių, neturinčių vaikų moterų, kurios dirba, kuria ir jaučiasi laimingos. Visuomenei padėti galima ne tik išlaikant tradicinės šeimos modelį – yra pilna gražių darbų ir iniciatyvų. Jei pastatai namą beglobiams šunims, o ne augini vaikus, irgi darai visuomenei naudingą darbą, ir tikrai bus žmonių, kurie tai įvertins.
Būtina įsiklausyti į save: gerai, jei išties nori santykius įprasminti santuoka, jei vaiko auginimą matai kaip misiją, o jauti prievolę. Prastai, jei atlieki visus modelio etapus – mokslai, santuoka, vaikai, pensija, o tada susimąstai – kur aš pati, kur mano laimė? Jei sąmoningai pasirenki šeimą, būsi laiminga ją kurdama, o jei toks modelis buvo primestas kitų, esi prieš save ir nesuteiksi laimės nei sau, nei kitiems. Aš palaikau savo gyvenimo modelio kūrimą, o ne šablono taikymą.
 
– Kalbant apie vyriškumą, jokia paslaptis, kad kreivai žiūrima į vyrus, dirbančius modeliais, kirpėjais, darželių auklėtojais, dizaineriais, turinčiais "keistą" pomėgį megzti ar auginti jurginus. Ką manote jūs?

– Tai dar vienas šablonas. Jei vyras atskleidžia savo vadinamąją moteriškąją pusę, jokiu būdu nereiškia, kad jis turi polinkį į netradicinę seksualinę orientaciją, yra nevykėlis, nevyriškas. Jei tokius komentarus girdi iš artimos aplinkos, verta susimąstyti, ar tų žmonių, nesidominčių tavimi kaip asmenybe, o žvelgiančių šabloniškai, reikia tavo gyvenime. Pašaipų gali sulaukti ar būdamas jurginų augintojas, ar gydytojas, ar prezidentas. Atsipalaiduok nuo minčių, ką kiti apie tave pasakys, nepataikauk kitiems ir būk laimingas.

– O kaip yra su lesbiečių moteriškąja prigimtimi?

– Nesu tyrinėjusi šios srities. Tačiau matyti tokia tendencija, kad gėjų ir lesbiečių porose vienas asmuo būna moteriškesnis, kitas – vyriškesnis. Faktas, kad kartais vyrus traukia vyrai, moteris – moterys, tačiau gyvendami poroje žmonės ieško vyriškojo ir moteriškojo pasaulių pusiausvyros. Maksimali energijos darna pasiekiama vyro ir moters sąjungoje, tačiau tai nereiškia, kad netradicinės poros negali atrasti savo laimės modelio.

– Ar moterims dėl gyvenimo pilnatvės tikrai reikia vyro su visu jo pasauliu?

– Kiek pažįstu moterų, visos nori turėti vyrą ar užmegzti bendravimą su juo. Matyt, ne veltui žemėje yra vyrai ir moterys – jie turi ir gali vieni kitiems šį tą duoti. Visas gyvenimas sudarytas in ir jang principu. Mano praktikoje nebuvo moters, kuri po trejų metų mokslų būtų supratusi, kad ji laiminga viena pati ir vyrų jai nereikia. Atvirkščiai – moterys atranda, kad santykiai gali būti šventė. Tai nebūtinai reiškia norą, kad vyras atsirastų namuose, – gali būti puikių kolegų vyrų, bičiulių. Moteris gali ir suprasti, kad kurį laiką nori daryti pertrauką, pabūti tik su savimi. Reikia sau tai leisti ir susigrąžinus ryšį su savo prigimtimi imtis kurti santykius.

– Viena jūsų mokymų dalis – erotika. Sakykite, ar įmanoma porai suderinti skirtingus seksualinius temperamentus, kad nuskriaustas nesijaustų nei tas, kuriam intymumo reikia kasdien, nei tas, kuriam sekso užtenka kartą per mėnesį ar kelis?

– Įmanoma, jei myli vienas kitą, mokosi ir stengiasi. Jei vienas asmuo yra emociškai aktyvus, karšto temperamento, kitas – ramus, tai suderinti tikrai įmanoma. Seksualinių temperamentų suderinamumas problemiškesnis, nes kūno temperamentas yra įgimtas. Yra dvi galimybės: mokytis arba skirtis. Mokytis – tai išmokti įvairiau liestis, būti aktyvesniam ar pasyvesniam ir t. t. Jei motyvacijos mokytis trūksta, ši problema savaime neišsispręs, o prastas intymus gyvenimas visada bus šešėlis poros santykiuose. Gal tada ir geriau tinkamesnį žmogų susirasti. Kraštutinis atvejis – susitaikyti su esama padėtimi, tačiau vargu, ar įmanomas pasitenkinimas tuo. Kai kam būna priimtina trečiųjų asmenų – meilužių – įsiterpimas. Yra ir kultūrų, kuriose įprasta turėti kelias žmonas ar vyrus. Jei toks santykių modelis priimtinas, bėdų nekils, – problemų kyla, jei žmogus jaučiasi išduodamas.

– Kokią moterį pavadintumėte tikra moterimi?
– Tikra moteris – jaučianti, girdinti, išmananti save, gyvenime besiremianti savo prigimtimi ir dėl to laiminga."

- Į dienoraštį -