Kai atsiveria Tavo talentai. Stebuklinga moteriška poezija

Kiekviena iš mūsų Savyje turime slaptų, neatrastų, laukiančių pabusti talentų. Kai pažįsti, patiri Save,Tavo talentai skleidžiasi ir atneša pasauliui kažką trapaus, švelnaus, gražaus ir tyro...Savo asmenine patirtimi, kuri išaugo į nuostabią moteriškos poezijos knygą, dalinasi Viktorija Šenbergs.

Viktorija. Moteriška poezija
 
Vieną vasaros dieną nardant saulės spinduliukams oda, vėjui glostant plaukus, kojoms panirus į minkštą žolę, šalia tyvuliuojant skaidriam ežerui, brangių žmonių, sielos pakeleivių, padėjusių visa tai atrasti, apsuptyje gimė pirmosios eilutės „Žingsnių į Tave“. Virpančios plazdenančios eilės, lengvos kaip pati meilė, sudėtos į mažą, ant rankų maloniai priglundančią tarsi būties prisilietimas knygelę su nuostabiomis fotografijomis.
 
Iš pat pradžių jaučiau visa savimi, kad gimstančios eilės turi virsti knyga, kaip padėka pasauliui už dovaną Būti čia ir dabar, kaip beribės Meilės kalba, glostanti širdį, kaip nuolatinis kvietimas pabusti...

Ši knyga ne mano nuosavybė, garbės ar šlovės troškimas, ji tik atėjo per mane ‒ išsidėliojo į žodžius moters pasaulis sielos alsavimu. Už tai esu be galo, be krašto dėkinga MMM, mokytojams ir viskam, kas vyko, vyksta ir vyks mano gyvenime ‒ kiekvienam praradimui ir atradimui, pabaigai ir naujai pradžiai...
Kai sukaupi savyje vidinės jėgos, ateina laikas dalytis, kad pačiai pradėtų skleistis dar daugiau Laisvės bei Meilės ir keliautum per gyvenimą širdies vedama...
 
Didžiausia dovana man pačiai, kai išgirstu: „Viktorija, tavo eilės mane įkvepia meilei...“
 
Tad mylėkim, skirskim bei kurkim gyvenimą ir save, dovanokim...

 
Stebuklingų akimirkų!
 
Viktorija
El. paštas zingsniai.tave@gmail.com


Perbrauksiu pirštais per Tavo žodžius
kiekvienam vingyje sustosiu
įkvėpsiu krintančiais lašeliais 
jausmo begalybės...

***
 
įsileidžiu vėjo glamones 
kad išskleistų sparnus manyje 
atmerkiu akis nežiniai
besiskleidžiančiai svajonei... 

***
 
surenku į saują pūkų švelnumą 
drugelio sparnų margumą 
rasos lašų skaidrumą 
plazdenančio vėjo lengvumą 
ir dovanoju Tau... 

***
 
užuosti gimstantį rytą 
slystantį žėrinčiais žiedais  
regėti žemę bučiuojančią saulę 
ištiesti rankas kartu su paukščiais 
įkvėpti alsuojančios meilės...

***
 
apliek balto vėjo kuždesiu 
žvaigždžių nektaro
žerk į plaukus  
žydinčia rasa 
ugninių žingsnių 
laike širdies tiksėjimo
dangaus ragauk nuo pirštų...

***
 
kai liejosi viena į kitą 
puošmenos dangaus 
šilke Tavųjų rankų 
skleidės ritos tirpo 
kontūrai keliavo 
link švytinčios tylos... 

***
 
kai perbrisiu visą Tave 
kitam krante pasitiksiu 
tekančią saulę delnais 
rasą slystančią liežuviu
skaidrią tylą plaunančią širdį...

***
 
širdimi liečiu Tavo akis 
kaip stebuklą dovanotą akimirkai  
lūpomis geriu būties alsavimą 
slystantį nežinomybe tarp pirštų...

- Į dienoraštį -